Porinkiminės pagirios: chaotiška koalicijos dėlionė

Nuaidėjus Prezidento rinkimams Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvoje vis dar netrūksta porinkiminių intrigų.

Kaip ir buvo tikėtasi, Seimo rinkimus laimėjusi Lietuvos socialdemokratų partija naujos sudėties parlamente užsitikrino 52 mandatus ir ėmėsi formuoti koaliciją. Antroje vietoje liko 4 metus Seime sudarę daugumą Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai su 28 mandatais, o trečioje – Nemuno aušra su 20 mandatų.

Nors rinkimai pasibaigė vos prieš kiek daugiau nei dvi savaites, naujajam Seimui dar nepradėjus darbo, dalis rinkėjų jau liko apgauti. Pusę metų juos apgaudinėjusi Vilija Blinkevičiūtė staiga tapo per sena vadovauti Vyriausybei, tad kandidatu į premjerus tapo 2012 m. pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba Vilniaus miesto savivaldybėje Gintautas Paluckas. Na, bent jau būsimas premjeras nebus vienintelis teistas parlamentaras ir ras bendrą dialogą tiek su partijos „Laisvė ir teisingumas“ lyderiu Artūru Zuoku, tiek su „Nemuno aušros“ atstovu Tomu Domarku.

O koalicijos formavimo epopėja toliau tęsiasi – telefonai nestoja žibėti nuo žinių apie naujus koalicijos formavimo dramos vingius. Skvernelis išvadina socdemus pusgalviais, o štai su jais, pasikvietę Žemaitaitį, sėda prie derybų stalo. Žemaitaičio visi baidosi, kaip velnias kryžiaus, ir tuoj pat Seimo pirmininko kėdė jau šildoma jo partijai. Nors ir chaotiškomis aplinkybėmis, lapkričio 11 dieną koalicinė sutartis tarp socialdemokratų, aušriečių ir demokratų oficialiai pasirašyta. Pagal ją Ministru Pirmininku deleguojamas Gintautas Paluckas, o Seimo Pirmininku – Saulius Skvernelis. Į koalicinę sutartį taip pat S. Skvernelio pageidavimu įrašytas punktas skiriamas Remigijui Žemaitaičiui, teigiantis, jog bet kuris koalicijos narys turėtų atsisakyti teisinės neliečiamybės, kai tik bus gautas Generalinės prokuratūros kreipimasis. Kyla didelių klausimų dėl suformuotos koalicijos ir ją sudarančių narių reputacijos, jeigu reikalingi tokie punktai, kurie tik diskredituoja Seimą, Vyriausybę ir grąžina mus laiku atgal. Pradžia daug nežadanti.

O „Nemuno Aušros“ partijos lyderis lapkričio 10 dieną Facebook platformoje vėl sužibėjo provokuojančiais pasisakymais, kuriais susidomėjo ir prokuratūra. Įraše R. Žemaitaitis pareiškė, kad organizuojamas protestas prie Seimo prieš jo partiją valdžioje yra bandymas vystyti perversmą, todėl šis nusprendė pasiūlyti geriau rinktis prie prof. V. Landsbergio namų ir uždegti žvakę už „padarytus nusikaltimus prieš Lietuvą“. R. Žemaitaitis nepamiršo į įrašą įmesti ir antisemitinės gaidelės: konservatorius išvadino „naujaisiais Lietuvos „Hamas“, sėkėjų klausdamas „ar galime jaustis saugūs, kad I. Šimonytė su savo leftistais neišprovokuos ir kokių nors išpuolių prieš žydus? Patirties jie turi!“ Aišku po prokuratūros pranešimo teko bandyti suktis iš situacijos ir tuomet partijos lyderis jau teigė, kad omeny turėjo žemaičius, o ne žydus. Tačiau akivaizdu, kad net ir eilinį kartą pasikartojantys pasisakymai iš „Nemuno Aušros“ lyderio, socialdemokratų sunerimti ir šiek tiek apmąstyti savo veiksmus nepaskatino.

Pozicija dėl valdančiosios daugumos pagaliau pasidalino ir prezidentas Gitanas Nausėda. Naująją koaliciją, suformuotą kartu su „Nemuno aušra“, prezidentas įvardijo kaip klaidą. Taip pat teigė, kad netvirtins nė vieno minėtos partijos kandidato į ministrus, nebent tai bus nepartiniai savo srities specialistai. Džiugu matyti, jog valstybės vadovas nebetyli ir rodo kažkokius principus prieš krentančią politinę kultūrą. Bet ar nebus tai tik tušti žodžiai kaip anksčiau? Pamatysime, ar Žemaitaičio partijai pavyks rasti, Prezidento žodžiais, „save gerbiančių“ technokratinių kandidatų į ministrus, kurie norės tapatintis su šia partija ir jos lyderiu. Ir pamatysime, ar bent kartą Nausėda laikysis savo pozicijos iki galo.

Pabaigai, svarbu paminėti, jog šios tragikomedijos buvo galima išvengti, jeigu tik daugiau piliečių būtų išreiškę savo valią. Šiais metais nedžiugina ne tik Seimo rinkimų rezultatai, chaotiškas koalicijos formavimas, bet ir jaunimo aktyvumas. Jeigu pirmajame ture jaunimo aktyvumas siekė 35,69%, į antrą turą atėjo tik 25,98% jaunų žmonių nuo 18 iki 29 metų. Likome paskutiniai aktyvumo lentelėse, tad ar galime tikėtis, kad politikai atsižvelgs į mūsų interesus ir nuomonę ateinančius 4 metus? Prezidento rinkimų aktyvumas teikė vilčių, jog situacija gerėja, tačiau panašu, jog reikės dar daugiau sisteminio nevyriausybinių organizacijų ir institucijų darbo keliant jaunų žmonių pilietinį aktyvumą ir įsitraukimą rinkimų metu. Tik tada galėsime stėbėtis vyraujančiu cinizmu politikoje.