Edmund Burke: Kodėl apie politiką lengviau susišnekėti su ūkininku?

Poraštė

Lukas Kačiušis

Edmundas Berkas (Edmund Burke) – vienas žymiausių XVIII a. Vigų partijos politikų, Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmų narys, publicistas, politikos filosofas ir teoretikas. Neabejotinai žymiausiame savo veikale „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ detaliai atskleisdamas neigiamą savo požiūrį Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atžvilgiu bei išsakantis palankumą tradicijai bei pamatuotiems, neskubotiems pokyčiams, airis pelnė konservatizmo pradininko titulą, nors pats niekada nelaikė savęs konservatoriumi.

Edmundas Berkas gimė 1729-aisiais Airijos sostinėje Dubline, pasiturinčioje anglikono ir katalikės šeimoje. Išsilavinimą įgijęs netoli Dublino esančio Balitorio miestelio protestantiškos kvakerių bendruomenės mokykloje, būnamas penkiolikos, jis pradėjo studijuoti Airijos aukštuomenės itin vertinamame Trejybės koledže Dubline. Nuo pat studijų pradžios pasižymėjęs kaip aktyvus koledžo bendruomenės narys, Berkas savo Alma Mater įkūrė debatų klubą, gyvuojantį iki šiol ir laikomą seniausia pasaulyje studentiška organizacija. Vėliau Berkas persikėlė į Londoną, kur studijavo teisę, tačiau po universiteto baigimo nusprendė, jog teisininku netaps ir gyvens iš publicistikos bei filosofijos.

Atskiro paminėjimo verta ir Berko politinė karjera. 1765 m. jis tapo Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmų nariu bei priklausė Vigų partijos frakcijai. Berkas nuo pat savo politinės karjeros pradžios išliko ištikimas tuometinės opozicijos šalininkas ir vienas pagrindinių opozicinės darbotvarkės formuotojų. Pasižymėjęs puikia iškalba, jis jau pirmojo kreipimosi į Bendruomenių rūmų narius metu privertė pakilti juos iš savo vietų ir sukelti didžiules ovacijas. Berkas itin aktyvus buvo Didžiosios Britanijos valdymo modelio klausimais – jis griežtai pasisakė prieš nevaržomą karaliaus valdžią ir parlamente esančias partijas laikė vienu svarbiausiu šalies politinės santvarkos elementų, padedančių palaikyti valdžių galių balansą.

Vis dėlto istorijoje ryškiausią pėdsaką airis paliko kaip politikos filosofas – jis tapo konservatizmo pradininku. Berkas buvo vienas iš kritikos Didžiajai Prancūzijos revoliucijai pradininkų, nedviprasmiškai teigdamas, jog šie įvykiai tėra niekur nevedantis kažko griovimas – 1790 m. jis kaip didžiulio dėmesio sulaukusią knygą „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ išleido revoliucijos metu Paryžiuje gyvenusiam džentelmenui rašytus laiškus, kuriuose išreiškė skeptišką požiūrį į įvykius, vykstančius Prancūzijoje. Šiame veikale išreikštos ir didžiulę įtaką konservatyvios politinės minties vystymuisi padariusios Edmundo Berko idėjos, reiškiančios palankumą tradicijai ir nusistovėjusios tvarkos išsaugojimui bei kartu smerkiančios norą destruktyviai naikinti tam, kad viską būtų galima sukurti iš naujo, pelnė jam konservatizmo tėvo titulą.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Edmundas Berkas išsakė nepalankumą Didžiajai Prancūzijos revoliucijai – jos kilmė. Jis teigia, jog ši revoliucija neturi jokių analogų Europoje, nes kyla iš doktrinos ir teorinės dogmos. Autorius prancūzų revoliucionierius itin kritikuoja už radikalumą, kuris kyla iš Apšvietos filosofijos. Būtent rėmimasis Apšvietos filosofų idėjomis Berkui kelia didžiausius prieštaravimus – pasak jo, revoliuciją įkvėpusi filosofijos banga siekia kardinaliai pakeisti ne tik moralinio mokymo turinį, bet ir pačią jo formą. Nuo šiol apie žmogiškuosius reikalus yra pradedama mąstyti visiškai nauju būdu – taip, kaip geometrai mąsto apie geometrines figūras, o ne taip, kaip apie konkrečias problemas turėtų mąstyti veikiantis žmogus. Berkas teigia, jog būtent ši slinktis nuo praktinio link teorinio mąstymo išskiria Didžiąją Prancūzijos revoliuciją iš visų iki tol vykusių.

Būtent toks neregėto masto teorijos įsiveržimas į politikos sferą ir kelia Edmundui Berkui didžiausią pasipiktinimą – anot jo, politikoje negalima remtis vien metafizinėmis abstrakcijomis, į ją reikia žiūrėti per praktiškumo prizmę, autorius mano, jog „susišnekėti apie politiką lengviau su ūkininku nei metafizikos profesoriumi“. Pasak konservatizmo pradininko, moderniosios filosofijos uždavinys yra būtinai pasakyti kažką naujo. Vis dėlto svarbiausi dalykai jau yra pasakyti, todėl naujais dalykais gali būti tik nesąmonės.

Prieštaraudamas filosofams, Berkas teigia, jog valstybės valdymo meno neįmanoma įgyti a priori. Sprendžiant valstybės reikalus, neverta aklai žvelgti į praeitį, nes, anot jo, rėmimasis istorija niekada nepakeis praktinės išminties – sugebėjimui valdyti reikalingas nemenkas patyrimas, sugebėjimas ne tik žinoti, kokių priemonių reikia imtis, tačiau ir per ilgą laiką išsiugdoma nuojauta, leidžianti atkreipti dėmesį net į mažiausias smulkmenas, kurios gali lemti galutinį rezultatą vykdant valstybės reikalus.

E. Berkas, kaip praktinės politikos sampratos šalininkas, aktyviai priešinosi prancūzų revoliucionierių propaguojamam spekuliatyvizmui – mąstymo doktrinai, teigiančiai, jog praktika negali apsieiti be teorijos, yra jos pagrindas. Nors teorija ir moko priemonių, kuriomis būtų galima įgyvendinti užsibrėžtus uždavinius, tačiau Berkas abejoja, ar įmanoma atrasti tokius principus, kuriuose būtų nurodytos visuotinai tinkamos priemonės. Anot autoriaus, teorijos ne tik neužtenka tam, kad būtų galima ja remtis praktiškai kažką įgyvendinant, tačiau ji neretu atveju gali net klaidinti, nes jai rūpi tik tai, kas yra absoliutu ir nekintama, o norint įvaldyti praktiką reikia žvelgti į tai, kas yra konkretu ir ilgainiui gali keistis.

Istorija negali būti paversta teorija, ji negali pasakyti, ką reikia daryti dabar. Remiantis teorija, yra žinomi tik „tikrieji valdymo tikslai“ , tačiau jų toli gražu neužtenka tam, kad būtų įgyvendinta kažkas realaus. Tam jau reikia specifinių aplinkybių, formuojančių situacijos savitumą, kuriam išspręsti yra reikalingas praktinis patyrimas. Anot Berko, revoliuciją įkvėpę filosofai visiškai į tai neatsižvelgia, jie nepalieka vietos atsitiktinumui, todėl tampa panašūs į pranašus, o ne į politikus. Jie tiki, jog iš ankstesnių pavyzdžių sukurtos taisyklės gali būti pritaikomos naujoms situacijoms, tačiau, Berko požiūriu, toks veikimas, remiantis vien teorija, gali būti pražūtingas dėl to, jog nėra atsižvelgiama į konkrečios padėties ypatumus.

Anot Berko, Prancūzijos revoliucija yra bloga tuo, kad šios filosofijos idėjomis praktiškai aklai tikintys revoliucionieriai nori pradėti viską iš naujo, neįvertina to, kas pasiekta Prancūzijoje, ir nori radikalių permainų. Vis dėlto politika nėra sfera, kurioje reikėtų imtis didelio masto pertvarkų. Revoliucijos vykdytojai elgiasi blogai todėl, kad savo veiksmais norėdami pakeisti senąjį Prancūzijos režimą, imasi ne nuosaikių reformų, o puola į kraštutinumus. Anot Berko, Apšvietos filosofų tiesos tėra visko supaprastinimai, todėl jomis tikintiems revoliucionieriams reikia imtis radikalių priemonių, kad tai perkeltų į realybę – jie savo naudojamus metodus pateikia kaip neišvengiamus tik tam, kad tik pateisintų revoliucijos būtinybę.

Nepritardamas revoliucijos vykdytojams, Berkas visiškai kratosi jų propaguojamo požiūrio ir teigia, jog politika turėtų vengti bet kokių kraštutinumų ir būti nuosaiki. Jeigu bandomas įgyvendinti pokytis, jis negali būti persmelktas radikalizmo dvasia – valstybė jį įvykdyti turi atsižvelgdama į tai, kaip buvo elgiamasi prieš tai. Negalima staiga pereiti prie kraštutinumų, nes jie gali atverti kelią dar didesniam chaosui. Politika nėra griovimas tam, kad būtų galima viską sukurti iš naujo – tai sugebėjimų išsaugoti ir tuo pačiu metu reformuoti reikalaujantis menas. Tai, kas išsaugota, niekada nebūna nei visiškai nauja, nei visiškai sena. Politiką reikia grįsti senatimi, jai yra būtinas ankstesnių kartų sukauptas kapitalas – pasitelkiant jį, valstybėje išlaikomas tęstinumas, užtikrinantis stabilią jos padėtį. Politinėje sferoje revoliucijų neturi būti – ji turi vystytis kaip gamta.