Europos ateitis kraštutinių dešiniųjų akivaizdoje
POLITIKAAKTUALIJOS
Emilija Gerasimovič
12/20/20246 min skaitymo
2024 metai - rinkimų metai, Europos kraštutinių dešiniųjų iškilimas. Taip šiuos metus įvardina kai kurie tinklalapiai.
Per pastaruosius dešimtmečius Europa išgyveno politinius ir socialinius sunkumus, kurie prisidėjo prie visuomenės nepasitenkinimo ir kraštutinių dešiniųjų partijų augimo. Ekonominė globalizacija, didėjantis imigracijos mastas, nusivylimas kitomis partijomis ir Europos Sąjungos integracijos klausimai – tai tik keletas veiksnių, lemiančių šių partijų sėkmę [1].
Kraštutinių dešiniųjų partijų ideologija remiasi nacionalizmo, populizmo ir suverenitetiškumo principais. Šios partijos dažnai pasisako už griežtesnę imigracijos politiką, mažesnį Europos Sąjungos institucijų kišimąsi į nacionalinius reikalus, kultūrinės tapatybės ir „tradicinių vertybių“ išsaugojimą. Politikai, atstovaujantys tokias jėgas, dažnai naudoja retoriką, nukreiptą prieš „elitą“, „užsieniečius“ arba globalią politinę tvarką, kas ironiškai gali priminti marksizmą ar net anarchizmą.
Nuo 2010 m. kraštutinių dešiniųjų partijų atliekamų veiksmų politikoje kontūras pradėjo ryškėti, o dešimtmečio pabaigoje šios partijos stipriai įsitvirtino įvairiose Europos šalyse, kai kurios iš jų laimėjusios svarbius rinkimus tapo vyriausybių dalimi. Italijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Suomijoje šios partijos ne tik pasiekė politinę sėkmę, bet ir įgijo didelę įtaką formuojant nacionalinę bei Europos politiką [2]. Pavyzdžiui, Italijoje įsitvirtinusi „Italijos Broliai“ (itl. Fratelli d'Italia) partija ir jos lyderė Džordža Meloni, tapusi šalies ministrė pirmininkė 2022 m., sukėlė naują suverenitetiškumo bangą, kurios pagrindinis tikslas – stiprinti nacionalinį identitetą ir mažinti ES įtaką vidaus politikai [3].
Migracijos krizė, kuri ypač paaštrėjo po 2015 m. pabėgėlių krizės, tapo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šios partijos sulaukė didesnės paramos [4]. Daugelyje šalių rinkėjai pradėjo ieškoti alternatyvų tradicinėms politinėms partijoms, kurios, anot jų, nesugebėjo spręsti augančių saugumo, kultūrinių ir ekonominių problemų ir šios populistinės kraštutinės dešiniosios partijos buvo jų ieškotas sprendimas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Marine Le Pen vadovaujamas „Nacionalinio Susivienijimo“ (pranc. Front national) partija tapo svarbia jėga nacionaliniuose rinkimuose, o Vokietijoje „Alternatyva Vokietijai“ (vok. Alternative für Deutschland) partija laimėjo balsų žmonių, nepasitenkinusių Vokietijos migracijos politika ir nuo 2023 m. dauguma apklausų rodo, jog „Alternatyva Vokietijai“ yra antra pagal populiarumą partija šalyje [5].
Be migracijos ir tapatybės politikos, kraštutinių dešiniųjų partijos savo rinkimų kampanijose pabrėžia ir ekonominio saugumo klausimus. Jos dažnai propaguoja siekį sukurti naujų darbo vietų, pasisako prieš Europos Sąjungos ekonominius reglamentus ir globalizacijos daromą įtaką vietinėms rinkoms. Lenkijoje „Teisė ir teisingumas“ (lenk. Prawo i Sprawiedliwość, PiS), vadovaujama Jaroslavo Aleksandro Kačinskio ir Vengrijoje Viktoro Mihajaus Orbano „Fidesz – Vengrijos piliečių sąjungos“ (vengr. Fidesz – Magyar Polgári Szövetsé) partijų vadovaujamos vyriausybės pateikė rinkėjams socialines programas, skirtas gerinti darbo sąlygas ir stiprinti šeimos paramos sistemas, kartu ribodamos Europos Sąjungos politikų įtaką.
Europos Parlamente šios partijos taip pat formuoja stiprius aljansus, siekdamos daryti įtaką ES politinei darbotvarkei. Tokios grupės kaip „Europos konservatoriai ir reformistai“ tapo pagrindinėmis opozicijos jėgomis Europos Parlamente, keliančiomis klausimus dėl Europos Sąjungos integracijos ir migracijos politikos [6]. Šis kraštutinių dešiniųjų aljansų augimas smarkiai paveikė Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procesą, 2024 m. Europos Parlamento rinkimuose [7].
Tačiau kodėl? Norint suprasti reikia įsigilinti į šiais metais Europos Parlamente esančias grupes, kurioms anksčiau įvardytų partijų atstovai priklauso.
Pirmiausia, Europos Parlamento nariai renkasi į frakcijas – jos suskirstytos pagal politinę asociacija. Šiuo metu Europos Parlamente yra 8 frakcijos, tačiau tik trys iš jų yra linkusios į kraštutinišką dešiniąją. Viena iš jų - „Europos konservatoriai ir reformistai”. Europos konservatorių ir reformistų grupė (ECR) yra dešiniojo sparno politinis blokas Europos Parlamente, susikūręs 2009 m., siekiantis propaguoti konservatyvias vertybes, nacionalinį suverenitetą ir mažesnį ES institucijų kišimąsi į nacionalinius reikalus. Grupė pasisako už laisvąją rinką ir Europos Sąjungos biurokratijos mažinimą, priešinasi gilesnei Europos integracijai, ypač politinėje ir finansinėje srityse [8]. Jos nariai apima tokias partijas kaip Lenkijos „Teisė ir Teisingumas“ (PiS) bei Čekijos „Piliečių demokratų partija“ (ček. Občanská demokratická strana). Šiuo metu ECR yra ketvirta pagal dydį frakcija Europos Parlamente ir turi reikšmingą įtaką ginčytinais Europos Sąjungos klausimais, tokiais kaip migracijos, ar integracijos srityse.
Kita frakcija - „Patriotai už Europą”, viena iš naujesnių kraštutinių dešiniųjų politinių iniciatyvų, orientuota į Europos nacionalistinių partijų ir judėjimų bendradarbiavimą. Ši grupė jungia įvairių šalių euroskeptiškas ir nacionalistines organizacijas, pavyzdžiui, Latvijos “Latvija pirma” (lat. Latvija pirmajā vietā) ir Danijos „Danijos liaudies partija” (dan. Dansk Folkeparti), kurios siekia išlaikyti šalių suverenitetą ir riboti ES institucijų įtaką. Jų retorikoje stipriai pabrėžiama griežta antiimigracinė politika, kultūrinės tapatybės išsaugojimas ir euroskepticizmas [9]. „Patriotai už Europą“ yra trečia pagal dydį frakcija.
Paskutinioji, „Suverenių tautų Europos grupė“ yra Europos Parlamente esanti politinė grupė, pasisakanti už suverenių tautų Europą, kurioje Europos Sąjungos veikla būtų apribota tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu, o ne centrine valdžia [10]. Jie remiasi idėja, kad Europos šalys turėtų kontroliuoti savo teisines, ekonomines ir socialines sistemas be Europos Sąjungos kišimosi. Grupė ypatingą dėmesį skiria vietos kultūrinėms tradicijoms ir pasisako už mažesnį bendrų Europos reguliavimų skaičių. Tai yra vienas iš naujesnių ir augančių euroskepticizminių judėjimų, dažnai bendradarbiaujantis su panašiais blokais Europos parlamente. Tačiau ši grupė neturi stiprios sprendžiamosios galios, nes yra pati mažiausia Europos Parlamente.
Apžvelgus šias grupes, matome, jog jas vienija vienas bendras dalykas - euroskepticizmas. Tai yra šių partijų ir grupių sėkmės recepto neslaptai slaptasis ingredientas. Šios partijos vienija žmones ir bando patraukti tuos, kurie yra nusivylę Europos Sąjungos darbu, yra kažkaip nuskriausti ar paveikti migracijos, darbo vietų praradimo ir panašiai. Daugeliui šių partijų Europa yra grėsmė nacionaliniam suverenitetui, o Briuselyje priimami sprendimai – nepakankamai atsižvelgiantys į atskirų šalių interesus. „Brexit“ – Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES – tapo puikiu kraštutinės dešinės judėjimo pavyzdžiu, kurio įtaka išaugo rinkėjams vis labiau abejojant Europos Sąjunga [11]. Euroskepticizmas tapo pagrindiniu kraštutinių dešiniųjų mobilizacijos įrankiu, ypač Lenkijoje ir Vengrijoje, kur nacionalinės vyriausybės dažnai konfliktuoja su Europos Sąjunga dėl teisės viršenybės ir kitų klausimų [12].
Tačiau, gal kai kurie iš mūsų gali pagalvoti: „O kodėl tai blogai? Kuo tai pavojinga? Kiekvienas turi laisvę rinktis, ką nori palaikyti.” Ir tai yra tiesa. Tačiau šios partijos daro didelę žalą [13]. Daugelis kraštutinių dešiniųjų partijų negerbia demokratinių normų, siekia apriboti žiniasklaidos laisvę, teismų nepriklausomumą ir kitus svarbius demokratijos elementus. Tai kelia nerimą dėl ateities demokratinių institucijų. Taip pat, stiprėjantis euroskepticizmas kelia pavojų Europos Sąjungos vienybei. Vis garsiau yra reikalaujama daugiau suvereniteto ir mažiau Europos Sąjungos įtakos. Tai silpnina bendros Europos politikos įgyvendinimą įvairiose srityse. Šiems judėjimams toliau stiprėjant, Europos Sąjunga gali susidurti su didesniais vidiniais konfliktais, kurie gali suskaldyti ją iš vidaus. Kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimas taip pat prisidėjo prie visuomenės poliarizacijos. Daugelyje šalių didėja susiskaldymas tarp tradicinių politinių jėgų šalininkų ir kraštutinių dešiniųjų rėmėjų. Tai gali sustiprinti socialinius konfliktus ir nepasitikėjimą tarp skirtingų visuomenės grupių, ypač atsižvelgiant į migracijos, religijos ar tapatybės klausimus. Taip pat referuojant į Seimo rinkimus Lietuvoje, dėl tokių partijų buvimo galima įžvelgti stiprų susiskaldymą visuomenėje, šmeižtą ir net grasinimus dėl vienokių ar kitokių pažiūrų turėjimo. Didžiausia grėsmė - radikalizacija. Kai kuriose situacijose kraštutinių dešiniųjų iškilimas gali paskatinti radikalizuotų grupuočių veiklą. Tai ypač aktualu migracijos ir religinės įtampos kontekste, kur kraštutinės dešinės retorika gali paskatinti smurtinius išpuolius ar net terorizmo aktus. Europoje jau buvo pastebėti atvejai, kai kraštutinės dešinės ideologijos įkvėpti asmenys vykdė smurtinius išpuolius prieš migrantus ar mažumų grupes. Pavyzdžiui, Hanau išpuolis Vokietijoje, Hanau mieste. 2020 metais 43 metų vyras įvykdė šaudymą, per kurį žuvo devyni žmonės ir buvo sužaloti dar penki, daugiausiai imigrantų kilmės [14]. Jo veiksmai buvo aiškiai susiję su neapykanta imigrantams, kas pastaraisiais metais išpopuliarėjo kraštutinių dešiniųjų politikų ir partijų dėka.
Matant šias grėsmes yra privaloma imtis veiksmų stabdant tai. Pirmiausia, migracija yra vienas pagrindinių kraštutinių dešiniųjų politikos ginklų. Valstybės turėtų siekti veiksmingesnio migracijos valdymo, užtikrindamos, kad imigrantai būtų integruojami į visuomenę, o jų įnašas į ekonomiką būtų matomas. Taip pat svarbu užkirsti kelią diskriminacijai, skatinant visuomenės toleranciją. Taip pat, kitas veiksnys, skatinantis kraštutinių dešiniųjų augimą, yra socialinis ir ekonominis nepasitenkinimas. Europos Sąjunga ir nacionalinės vyriausybės turėtų daugiau dėmesio skirti ekonominės ir socialinės nelygybės mažinimui, darbo vietų kūrimui ir gerovės valstybėje stiprinimui. Investicijos į vietos ekonomiką, švietimą ir panašiai gali sumažinti nepasitenkinimą ir užkirsti kelią tokių partijų plitimui. Galiausiai, norint išsklaidyti euroskepticizmą, Europos Sąjunga turėtų tęsti savo pro-europizmo politiką, kuriant įvairius renginius, skirtus parodyti šios institucijos naudą . Taip pat labiau šviesti visuomenę, jog ji jaustųsi įtraukta į sprendimų priėmimą.
Tačiau šie žingsniai negali būti įvykdyti be visuomenės pastangų, todėl norint siekti pozityvių pokyčių reikia būti pilietiškais, aktyviais ir būtinai balsuoti!
[1] https://www.vox.com/politics/361136/far-right-authoritarianism-germany-reactionary-spirit
[3] https://www.geopoliticalmonitor.com/giorgia-meloni-and-the-new-face-of-euroscepticism/
[4] https://www.vox.com/politics/361136/far-right-authoritarianism-germany-reactionary-spirit
[5] https://www.dw.com/en/far-right-afd-emerges-as-germanys-second-strongest-party/a-66154675, https://www.theguardian.com/world/article/2024/sep/01/success-far-right-afd-shows-east-west-germany-drifting-further-apart
[7] https://www.chathamhouse.org/2024/06/how-will-gains-far-right-affect-european-parliament-and-eu
[12] https://www.statista.com/statistics/1361259/euroscepticism-poland-hungary-2022/
[14] https://www.dw.com/en/germany-condemns-extremism-on-hanau-attack-anniversary/a-60842988
