Juozas Girnius: Plunksna anapus Atlanto, o širdis Lietuvoje

Juozas Girnius (1915–1994) – vienas ryškiausių Lietuvos filosofų. Gimęs ir augęs Lietuvoje, didesnę dalį savo gyvenimo praleido užsienyje, daugiausia JAV, kur pasišventė filosofijai, lietuvių kultūrai ir tėvynei. Kaip pažymėta ant antkapio, jis buvo žmogus, kuris, „negalėjęs gyventi Lietuvoje, gyveno Lietuvai“. Šalia savo filosofinio talento, Juozas Girnius pasižymėjo ir kaip aktyvus visuomenininkas, kūrėjas: buvo vienas iš trijų pagrindinių 36 tomų Lietuvių enciklopedijos redaktorių, mėnesinio kultūros žurnalo „Aidai“ vyriausiasis redaktorius, „Literatūros lankai“ redkolegijos narys.

Taigi, gyvendamas Amerikoje, Juozas Girnius tęsė Lietuvoje pradėtas veiklas, kuriomis galėjo prisidėti prie lietuviškumo išsaugojimo išeivijoje. Viena jų – veikla ateitininkų bendruomenėje. Dar vaikystėje įstojęs į ateitininkų gretas išliko ištikimas organizacijai ir toliau palaikė bei skleidė ateitininkų mintį. Kuo tai svarbu Lietuvai?

Pasitraukęs iš Lietuvos jautė pareigą neleisti pasauliui užmiršti Lietuvos okupacijos, išeivijoje kurti ir rašyti tai, apie ką nebuvo galima kalbėti pačioje Lietuvoje. Savo rašytuose tekstuose skiria daug dėmesio lietuvių kultūrai: apmąstomas tautos įnašas bendražmogiškoje kultūroje, kuriamos vertybės, kurios skatina ištikimybę, pasididžiavimą savo tauta. Tad, būdamas išeivis, nepasidavė emigracijos teiktoms pagundoms įsitvirtinti svetimoje šalyje ir galbūt susikrauti gausų socialinį ar materialinį kapitalą pardavus savo lietuvišką tapatybę. Jis pats tai įvardija taip: „1949 m. emigravau į Ameriką. Sąmoningai apsisprendžiau nesiveržti pasaulin, o dirbti Lietuvai.“ Tautos išbandymų akivaizdoje ištikimybė tautai atliko svarbų vaidmenį, o išeivija buvo ta erdvė, kurioje buvo stengtasi dalintis pavergtos Lietuvos našta.

Labai svarbu pabrėžti, jog nors filosofas buvo ir aktyvus ateitininkas, dauguma jo nagrinėtų klausimų buvo fundamentalūs ir diskutuotini už organizacijos ribų.

Vienas jų, daugiau artimas tik krikščioniškajai bendruomenei, bet, manau, svarbus ir besivaduojantiems kitokiais įsitikinimais. Juozas Girnius iškėlė Bažnyčios atsiskleidimo moderniajam pasauliui idėją, kas reiškia vienybės ieškojimą tarp religijos ir kultūros. Šį teiginį galima aiškinti kaip bandymą užmegzti dialogą tarp religijos ir kultūros, kadangi vykstant sekuliarizacijai šios dvi disciplinos atsiskyrė viena nuo kitos. Čia matoma problema, nes didėjant skirčiai išryškėja abipusė deformacija: kultūra praranda dvasinę-moralinę prasmę, nes žmogus užmiršta gyvenimo pilnatvę ir prasmę, pasinerdamas tik į techninę savirealizaciją, o religija praranda ryšį su gyvenimu, nes kultūra yra neatsiejama to dalis. Paradoksalu, bet toks bandymas suartinti šias dvi sritis tik dar labiau paaštrintų šią problemą, kadangi pasaulėjimas nužengė kur kas toliau ir tapo per daug savarankiškas. Taigi, Bažnyčios atsiskleidimas moderniajam pasauliui Juozo Girniaus apmąstymuose matomas kiek kitaip. Siūlomas naujas žvilgsnis į kultūros pasaulietinį savarankiškumą: jis nebesmerkiamas, o priimamas kaip natūralus dalykas. Kitu atveju vyksta konfrontacija, nes krikščionys sunkiai priima vis labiau sekuliarizuoto pasaulio realybę: savų tiesų absoliutinimas, t. y. civilizacijos pažangos ignoravimas susitelkiant vien į save galiausiai juos pastato į tokią padėtį, kai nepastebimai kovoja patys prieš save.

„Turime Dievo apreikštąją religinę tiesą, bet tai nelaiduoja mums tiesos pasaulietinėse srityse.“ Tokioje padėtyje filosofas siūlo nesibaiminti atvirumo ir sako, jog turime jį suvokti kaip krikščioniškąjį santykiavimą. Išskiriamas intelektualinis atvirumas, kuris leidžia kitomis akimis pažvelgti į pasirodančius galvosūkius ir ieškoti tinkamų jų sprendinių. Šalia intelektualinio atvirumo iškyla moralinis atvirumas – atvirumas patiems žmonėms. O viską sujungia meilė. Cituojant Juozą Girnių: „Meilė yra žmogiškojo atvirumo gilioji versmė, nes tik ji peržengia visas skirtybes.“

Kuriamas kitoks požiūris į religiją apskirtai: religija nėra atskira disciplina, ji yra visus telekiantis šaltinis, kuris papildo atskiras gyvenimo sritis. Ateitininkas yra tas, kuris, skleisdamas krikščioniškąjį mokymą, supranta kultūrinio gyvenimo platybės svarbą, apimančią ne tik intelektualines ar menines veiklas, o ir visuomenines. Šiuo atžvilgiu ir svarbu tai, jog niekas neturi ateitininkui likti svetima, kas dabarties žmogui yra aktualu. Ši Girniaus brėžiama linija parodo ir atkreipia dėmesį į ateitininkų platų ir atvirą mąstymą, kad krikščioniška idėja atveria pasauliui, bet neuždaro siauroje pasaulėžiūroje. Krikščioniškas jautrumas ir blaivus pažangumas pilnai atsiskleidžia, kai šalia atsiranda ir praktinis įgyvendinimas. Praktinis įgyvendinimas reiškia, kad problemomis domimasi ne vien tik teoriniu lygmeniu, o veikiama tam tikrų galimybių lauke. Todėl toks krikščioniško jautrumo ir blaivaus pažangumo įgyvendinimas išeivijoje kuria išliekamąją vertę — skatina žmonių sąmoningumą imtis veiksmų, taigi, aktyvi veikla išeivijoje, kaip pranešimai spaudoje, konferencijos, susitikimai su valdžios atstovais ir pan. buvo puiki praktika, kuri kartu telkė ir lietuvių bendruomenę bei ją stiprino. Taip buvo prisidedama ir prie kitų išeivijoje gyvenančių lietuvių gerovės: saugojo nuo dvasinio skurdo ir skatino atverti širdį pasauliui.

Daug dėmesio skirta tautiškumo sampratos apmąstymams, sąvokai pritaikyti. Juozas Girnius atkreipia dėmesį į lietuviškumą ir bando aiškinti šį reiškinį tarp dviejų sąvokų: tautiškumo ir žmogiškumo. „Ne pats mūsų lietuviškumas kuria žmogiškąją kokybę, o mūsų žmogiškoji kokybė teikia vertę ir lietuviškumui.“ Taigi, galime sakyti, kad paties tautiškumo, konkrečiai turint omenyje lietuviškumą, neužtenka savaime: jis kartu turi eiti su žmogiškąja savirealizacija. Šis veiksnys labai svarbus išeivijoje gyvenantiems lietuviams. Pats Girnius savo knygoje „Idealas ir laikas“ mini tokią sąvoką, kaip tautinės gyvybės „amžinoji ugnis“, kuri išnešta iš židinio gali būti palaikoma tik ryšiu su visa tauta – sielojantis dėl jos rūpesčių ir dalyvaujant jos laimėjimuose. Taigi, būnant toli nuo gimtosios žemės ir siekiant tautiškai neasimiliuoti, svetur išvažiavusiems lietuviams teko įdėti daugiau pastangų.

Štai čia susiduriama su iššūkiais. Ypač atkreipiamas dėmesys į jaunąją kartą. Būtent ji susiduria akistatoje su klausimu, kaip žvelgti į lietuvybę. Jiems rasti atsakymus padeda vyresnieji. Deja, į šią pareigą buvo ir yra žiūrima ne visada atsakingai. Tą pastebėjo ir J. Girnius: „Paprastai iš pradžių rūpinasi, pramoko lietuviškai kalbėti ir jau džiaugiasi savo uždavinį atlikę.“ Sėkmingam lietuviškam išauklėjimui reikalingas nuolatinis rūpinimasis: teisingų vertybių ir tradicijų diegimas, pasaulėžiūros formavimas, kol vaikas subręsta ir tampa už save atsakingu asmeniu. Juozas Girnius kritikuoja šeštadienio lituanistines mokyklas, kurios susitelkia į „programos išėjimą, bet mažai rūpinasi tautinio auklėjimo siela — tautinio apsisprendimui vaikuose brandinimu“. Kaip tautinis auklėjimas prasideda kalba, taip jis baigiasi apsisprendimu prisiimti savo kilmę ir tuo būdu tėvų tautą pripažinti ir savo tauta.

Visgi galime kaltinti vyresniuosius už tai, kaip atsakingai jie ugdo jaunuolius, galiausiai viskas priklauso nuo jaunosios kartos, vyresnieji gali tik patarti, padėti, pamokyti, bet sprendimą — išsižadėti savo tėvų tautos ar ne — priima tik jie. Taigi, išbandymas atitenka visiems – tiek jaunajai kartai, tiek senajai.

Nors nuo to laiko, kai Juozas Girnius išvydo pasaulį, praėjo daugiau nei 100 metų, bet galime pastebėti, jog vis dar gyvename panašiomis nuotaikomis: nemaža dalis lietuvių toli nuo Lietuvos kovoja su emigranto dalia ir ją apmąsto, o pats pasaulis juda skirtingomis kryptimis ir skirtingais greičiais.

J. Girnius, rašydamas emigracijoje (1947) žurnalui „Žiburiai“, suvokė, kad pagrindinis uždavinys ir konkretus kovos už laisvę būdas yra išsaugoti lietuvybę. Jo manymu, tauta gali kuriam laikui savo politinės laisvės netekti, bet, kol ji išsaugo tautinę gyvybę, tol ji išsaugo ir nepriklausomybės viltį. Nors jau ir gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, išeiviams vis dar aktualus tautinės tapatybės išsaugojimo klausimas. Išeivijoje Juozo Girniaus užrašytos ateitininkiškos mintys gali tapti puikiu vadovėliu šiandieniam išeiviui — lietuviai, kaip turintys viena kitaip prieštaraujančias nutautėjimo ir priešinimosi tautinei asimiliacijai tradicijas, privalo prisiminti, kad globalizacija yra pavojinga tik tada, kai patys pasiduodame išorinėms pagundoms, šešėlyje palikdami tai, kas buvo padovanota gimstant. Čia kiekvienam išeiviui, ypač vyresniesiems, atitenka sunki ir atsakinga misija. „Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.“

Juozo Girniaus reiškinys priverčia susimąstyti apie kiekvieno mūsų atsakomybę saugant lietuviškąją tapatybę net ir negyvenant išeivijoje. Tokia ateitininkų krikščioniškoji politinė mintis primena mums lietuviškų miškų kvapą ir naminės duonos skonį. Privalome tai saugoti.

Žurnalo „Aidai“ redakcijos posėdis. Niujorkas. 1962 m.
Iš kairės: A. Nyka-Niliūnas, L. Andriekus, J. Girnius, A. Vaičiulaitis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Emilė Balodytė