Konrad Adenauer: Šiuolaikinės Vokietijos tėvo pamokos politikams

Poraštė

Augustė Saladytė

Adenaueris kalba Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) renginyje 1966 m. wikipedia.org nuotrauka

1945 metais sąjungininkų kariuomenė skynėsi kelią per griuvėsiais virstančią nacistinę Vokietiją. Visa šalis, kaip ir ją valdęs nacistinis režimas, buvo nusiritusi į nevilties bedugnę. Antrasis pasaulinis karas sukėlė Vokietijoje ekonomikos stagnaciją, socialinį nuosmukį ir sugadino šalies įvaizdį tarptautinėje bendruomenėje. Tačiau, kaip ir per karą griuvėsiais virtę Vokietijos miestai, visa valstybė iš pamatų ilgainiui buvo atstatyta. Šiuo sunkiu laikotarpiu, Vokietijos tauta sukaupė visą drąsą, atkaklumą ir, Konrado Adenauerio, politiko iš Kelno miesto, vedama, atsigavo po nuosmukio. Jis suprato, jog siekdama klestėjimo šalis turi tapti europietiškos bendruomenės dalimi. Tai buvo jo pagrindinis tikslas, kurį jis tapęs pirmuoju Vakarų Vokietijos kancleriu ir pasiekė.

Konrado Adenauerio politinė karjera prasidėjo savivaldos lygmeniu 1906 metais, kai jis buvo išrinktas Kelno miesto tarybos nariu. Dar būdamas mokinys jis įstojo į krikščioniškos Centro partijos gretas. Vėliau, 1917 metais, jis tapo Kelno meru ir išliko poste iki nacių valdžios uzurpacijos 1933-iaisiais, kada jis buvo pašalintas iš posto dėl pažiūrų, nesutampančių su nacistinio režimo idealais. Nors liko be pinigų, namų ir darbo, su draugų pagalba ir prieglobsčiu jam pavyko išgyventi nacistinio režimo metus, nors ir buvo bandyta jį įkalinti net kelis kartus.

Konradas Adenaueris 1896 m.. wikipedia.org nuotrauka

Po karo sąjungininkai ir SSRS pasidalino Vokietiją į atskiras okupacines zonas. Netrukus Konradas Adenaueris atsidavė naujos Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) partijos kūrimui. Politikas teigė, jog tai turi būti partija, atvira tiek Romos katalikams, tiek protestantams – priešingai negu jos pirmtakė Centro partija, nes išskirtinai katalikiška partija ilgainiui atitolintų Vokietijos politiką nuo demokratijos. Jau 1946-aisiais jis tapo neformaliu naujai besikuriančios partijos lyderiu, o dar po ketverių metų buvęs Kelno meras jau oficialiai tapo nuosaikios centro-dešinės CDU partijos, kurią palaikė Vakarų valstybės, pirmininku. Jo greitas iškilimas nieko nestebino – dar Veimaro Respublikos laikais daugelis vokiečių jį matė kaip būsimą kanclerį, o po karo vyravo konsensusas, kad kiti karą išgyvenę Centro partijos lyderiai dar esą nepasiruošę artėjantiems darbams.

Vokietijos gerovės atkūrimo darbai prasidėjo vos tik K. Adenaueris ir jo CDU partija laimėjo pirmuosius demokratiškus Vakarų Vokietijos rinkimus 1949 metų rugpjūtį. Įvertindamas sovietų grėsmę iš rytų, kancleris nenorėjo įkurti naujos sostinės nei padalintame Berlyne, nei pasienyje esančiame Frankfurte, todėl atkurtos Vokietijos centru pasirinko Bonos miestą. K. Adenaueris suprato, jog jo valdoma Vokietija savarankiškai neišgyvens būdama SSRS kaimynystėje. Todėl jis greitai atsigręžė į tarptautinę erdvę ir pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Vakarų valstybių vadovais. Kancleris greitai atkūrė su Prancūzija gerus santykius, kurie buvo reikalingi siekiant glaudesnių ekonominių ryšių.

Netrukus Vokietija tapo viena svarbiausių Vakarų Europos valstybių prekybos partnere. 1951-aisiais, po vienų metų derybų, buvo pasirašyta Paryžiaus sutartis, kuri davė pradžią Europos anglių ir plieno bendrijai. Nors vokiečiai šį žingsnį vertino neigiamai ir teigė, jog tai tik Prancūzijos sąmokslas užimti Vokietijos pramonę, Adenaueris nekreipė į tai dėmesio. Kancleriui buvo svarbiausia Europos šalių integracija. Po to buvo pasirašyta Romos sutartis, sukūrusi Europos Ekonominę Bendriją, kurioje Vakarų Vokietija buvo svarbi narė nuo pirmų dienų. Tad ne veltui Konradas Adenaueris buvo oficialiai pripažintas kaip vienas iš vienuolikos Europos Sąjungos įkūrėjų.

Adenaueris kalba Bundestage 1955 metais. wikipedia.org nuotrauka

Sujungus anglių ir plieno pramones, būtinas karinės technikos gamybai, ir suvienijus Vakarų Europos valstybių rinkas buvo aišku, kad šios valstybės tarpusavyje nekariaus. Tačiau grėsmė iš Rytų, SSRS, niekur nedingo. Todėl kancleris pradėjo siekti Vakarų Vokietijos, kuri po karo buvo nuginkluota, remilitarizacijos. Parėmus Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Anthony Edenui ir K. Adenaueriui garantavus, jog atkurta Vokietijos kariuomenė niekada neužpuls Rytų Vokietijos ir nesieks unifikacijos jėga, 1955-aisiais Vokietija oficialiai prisijungė prie NATO. Šiek tiek vėliau, tais pačiais metais, buvo įkurtas Bundeswehr, reformuotos Vakarų Vokietijos karinės pajėgos. Siekiant atkurti kariuomenę ir nemarginalizuoti dalies vokiečių populiacijos, neišstumti jos iš šalies gyvenimo, buvo suteikta amnestija daliai denacifikacijos paveiktų asmenų, kurių daugelis ėjo aukštas pareigas hitlerinės Vokietijos kariuomenėje. Kariuomenė buvo reformuota iš pagrindų, siekiant pašalinti visus saitus su praeitimi. Kariniam reformatoriui Wolfui fon Baudisinui kancleris suteikė daug autonomijos. Pagal tuomet pritaikytus principus vadovaujasi ir modernioji Vokietijos kariuomenė.

Europietiškumas nebuvo vienintelė K. Adenauerio veiklą grindžianti vertybė. Jaunystėje, priešingai negu dauguma to meto jaunuolių, K. Adenaueris puoselėjo padorumo, tvarkos, krikščioniškos moralės vertybes, siekė kovoti prieš valstybės neveiksnumą, iracionalų valdymą ir politinį amoralumą. Tikriausiai todėl jis ir vykdė savo politinę veiklą krikščioniškoje Centro partijoje, o vėliau atsidavė darbui Krikščionių demokratų sąjungoje (CDU). Tapęs kancleriu jis tikėjo, jog Vokietija kažkaip turi atpirkti savo kaltes, padarytas žydų tautai, ir atlyginti padarytą žalą. Vėlesniais metais Vokietija Izraeliui išmokėjo 3,5 mlrd. vokiškų markių.

Adenaueris su Prancūzijos prezidentu Charles de Gaulle 1961 m. wikipedia.org nuotrauka

Politikas turėjo ir tvirtą moralinį stuburą. Jis turėjo dvi pagrindines taisykles politikams. Pirma, niekada nemeluok. Antra, niekada nepulk kažko, ko nėra, o jei yra – pulk stipriai, kaip tik gali. Galbūt ir pats pritaikė šią taisyklę per vizitą į Rusiją. Tvirto charakterio politikas nepabūgo apsilankyti Maskvoje, siekdamas išlaisvinti tūkstančius karo belaisvių, kurių pagal oficialią SSRS versiją net nebuvo. K. Adenaueriui pavyko sugrąžinti apie 10 tūkst. vokiečių į tėvynę. Apklausoje po jo mirties 1967 metais žmonės tai įvardino kaip geriausią jo darbą. Tad ne veltui 2003 metais K. Adenaueris buvo išrinktas didžiausiu visų laikų vokiečiu.

Kancleris pasižymėjo kaip sąžiningas, tvirto charakterio žmogus. Jis nebuvo politinis oportunistas, niekas negalėjo ir suabejoti, kad K. Adenaueris netiki tuo, ką jis sako. Politikas turėjo ir savo galios filosofiją. Jis teigė, jog galia turi būti naudojama tik racionaliems bei nacionaliniams tikslams įgyvendinti ir kad šios galios neturi būti sutelkta per daug vieno žmogaus rankose. Net ir atėjus antriesiems rinkimams 1953 metais, kada sujudo ir kitos partijos, kanclerio kėdė neginčijamai atiteko Adenaueriui, kurio nuosaikus konservatizmas ir krikščioniška demokratija daug rinkėjų palenkė į CDU pusę ir padėjo partijai tapti bene įtakingiausia ir stabiliausia politine jėga šalyje.

Paminklas Europos tėvams kūrėjams Prancūzijoje. Iš kairės: Alcide de Gasperi, Robert Schuman, Jean Monnet ir Konrad Adenauer. wikipedia.org nuotrauka

Kadangi buvęs Kelno meras į pareigas atėjo būdamas jau garbingo amžiaus, 73 metų, žmonės įsivaizdavo, kad jis bus tik laikinas Vokietijos „prižiūrėtojas“. Tačiau K. Adenaueris kanclerio poste ištarnavo 14 metų. Ir kaip teigia istorikas Rojus Dženkinsas, K. Adenaueris buvo seniausias pareigas ėjęs valstybės vadovas, todėl nenuostabu, jog jis buvo pramintas „senoliu“. Būdamas tokio amžiaus, kai daugelis jau išeitų į pensiją, jis nenumaldomai tęsė savo veiklą. Kanclerį priekin vedė stiprus pareigos jausmas. Jis suprato, jog dar yra daug neatliktų darbų, reikalingų, kad Vokietija galėtų atgimti iš naujo. Net atėjus ketvirtai kadencijai, prieš kurią pradėdamas prižadėjo jos visos netarnauti, jis nenoriai užleido savo postą ekonomikos ministrui 1963-iaisiais, nors iš CDU pirmininko pozicijos nepasitraukė dar trejus metus. Politikas taip pat vienu metu svarstė tapti prezidentu, bet jo patarėjams pranešus, kad šios pareigos turi labai mažai realios galios ir yra ceremoninės, K. Adenaueris atsisakė į jas kandidatuoti.

Konrado Adenauerio darbai ir asmenybė suformavo šiandienę Vokietiją. Nualinta, sugriuvus, stagnuojanti ir demonizuota Vokietija savo pirmojo kanclerio valdymo metais pavirto į demokratišką, stabilią, produktyvią ir gerbiamą tarptautinėje bendruomenėje valstybę. Jis parodė tvirtą atsidavimą Europos valstybių ekonominei kooperacijai ir valstybių integracijai. Siekė užtikrinti saugumą ne tik Vakarų Vokietijai, bet ir visoms kitoms Vakarų valstybėms. Jo politinės veiklos atgarsiai dar vis diktuoja dabartinės Vokietijos politiką. Moderniosios Vokietijos tėvas buvo atsidavęs katalikas, nuosaikus konservatorius su tvirtu moraliniu stuburu ir iškiliausias vokietis istorijoje, bet visų pirma jis laikė save europiečiu. Šiandien mums, lietuviams, tikriausiai belieka didžiuotis, jog esame sąjungininkai su europietiška, Adenauerio atkurta Vokietija.