Margaret Thatcher: Savitas konservatizmas

Žurnalo „Aidai“ redakcijos posėdis. Niujorkas. 1962 m.
Iš kairės: A. Nyka-Niliūnas, L. Andriekus, J. Girnius, A. Vaičiulaitis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Emilė Balodytė

Margaret Thatcher – politikė, su kuria sąsają jaučia įvairios, kartais net viena kitai prieštaraujančios visuomenės grupės. Į M. Thatcher galima žvelgti iš dviejų perspektyvų: vieniems susižavėjimą kelia jos įspūdinga biografija, asmenybės bruožai dėl, kurių ji gana dažnai laikoma feminizmo ikona, nepaisant jos asmeninio požiūrio į šį judėjimą. Kitai visuomenės daliai, ypač konservatyviajai bendruomenei – M. Thatcher yra britiškojo konservatizmo sąvokos reformuotoja bei savo vykdoma politika skatinanti dar labiau gilintis į šios politinės ideologijos pamatus veikėja. Šiame straipsnyje į Margaret Thatcher bandysiu pažvelgti per antrąją perspektyvą, kuri dažnai yra mažiau akcentuojama plačiojoje visuomenėje, tai – tetčerizmas (angl. Thatcherism). Tetčerizmu vadinama Didžiosios Britanijos konservatorių partijos vykdoma politika M. Thatcher vadovavimo metais.

M. Thatcher ankstyvoji biografija įprasmina jos potraukį politikai, o ypač konservatizmui. Margaret Hilda Roberts gimė 1925-ųjų metų spalio 13-ą dieną Granthame, Jungtinėje Karalystėje. Gimusi ir augusi viduriniosios klasės šeimoje, M. Thatcher natūraliai įsiliejo į politinį procesą, kadangi jos tėvas Alfredas Robertsas aktyviai dalyvavo vietinės reikšmės politikoje bei išpažino konservatizmo ideologiją. Mokykloje stiprų akademiškumą demonstravusi M. Thatcher įstojo į Oksfordo universitetą, kuriame studijavo iš pirmo žvilgsnio su politika nesusijusį dalyką – chemiją. Nepaisydama pasirinktos studijų krypties, politikos ji neapleido ir tapo universiteto konservatorių asociacijos prezidente.

M. Thatcher politinis aktyvumas nuosekliai vystėsi realių politinių veiksmų linkme. Pirmasis rimtas politinis sprendimas įvyko 1950-aisias, kai M. Thatcher iškėlė savo kandidatūrą į Dartfordo parlamentarės kėdę. Nors atsižvelgiant į tuometinę situaciją šansai laimėti buvo menki, M. Thatcher žengė šį strategišką žingsnį siekdama užsitarnauti vidinį partijos palankumą, ką jai ir pavyko padaryti. Po kelerių metų pertraukos M. Thatcher pratęsė mokslus, tačiau visai kitos srities – teisės, šį pasirinkimą įvardindama kaip akademinį pagrindą tolesnei politikės karjerai. Ir jau per 1959-ųjų metų rinkimus kandidatavo į Didžiosios Britanijos Žemųjų rūmų (angl. House of Commons) parlamentarės vietą atstovaujant Finčlio rinkimų apygardai.

Šį sėkmingą politikės žingsnį galima laikyti pagrindiniu atspirties tašku nacionalinės veiklos link. Dar po dvejų metų, 1961-aisias, M. Thatcher buvo išrinkta atstovauti pensijų ir nacionalinio draudimo komitetui parlamente. Tais pačiais metais pasitikėjimą išreiškė ne tik plačioji visuomenė, bet ir pačios atstovaujama konservatorių partija, paskirdama M. Thatcher į šešėlinį kabinetą (angl. Shadow Cabinet). Partijos pasitikėjimas politikės jėgomis nuosekliai išsilaikė per visą karjerą, o tai galima laikyti pagrindiniu jos lyderiavimo sėkmingumą nurodančių rodiklių. Kitas svarbus žingsnis nacionalinės politikos erdvėje įvyko 1970-aisiais, kai M. Thatcher tapo Britanijos sekretore švietimo ir mokslo srityje.

1975-aisiais šalyje vyravusi kairuoliška politinė jėga ir vykdoma pokario konsensuso politika užgožė dešinįjį ideologinį sparną, kas lėmė konservatorių partijos reitingų bei ideologijos nuosmukį. Tais pačiais 1975-aisiais M. Thatcher buvo išrinkta partijos lydere, o kartu gavo ir užduotį „ištempti“ partiją iš politinės ir ideologinės duobės.

„Jokia moteris mano gyvenime netaps ministre pirmininke ar užsienio reikalų ministre“, – šią nuomonę išsakė ne kas kitas, o pati M. Thatcher ir, tapusi Didžiosios Britanijos ministre pirmininke, savo teiginį sėkmingai paneigė. Tapimą pirmąja moterimi, einančia šias pareigas bei pozicijos išlaikymą ilgiau nei bet kuris kitas iki šiol gyvavęs ministras pirmininkas, galime laikyti M. Thatcher karjeros kulminacija ir labiausiai įsimenamu biografijos motyvu.

Konservatyvi bendruomenė, vertinanti M. Thatcher ideologinį projektą, susiskirsčiusi į dvi barikados puses: vieni tai suponuoja kaip konservatizmo politinės ideologijos praktinio pritaikymo pavyzdį, o kitiems – tai nuo konservatizmo kamieno nukrypusi, labiau vidinių įsitikinimų, o ne ideologinių motyvų vedama idėja. Tetčerizmo šaknimis galime laikyti anglo-amerikietišką naująją dešinę (angl. New Right), kuri, įžengusi į Didžiosios Britanijos politinius vandenis, išstūmė nusistovėjusį torių elitą. Glaudus ryšys su naująja dešine lėmė ypač palankius santykius su tuometiniu JAV prezidentu Ronaldu Reaganu, ką būtų galima įvardinti kaip naujai susiformavusią, aktyviai veikiančią vakarietiško konservatizmo vedamą draugystę. Naujoji dešinė politinėje bendruomenėje buvo palaikoma tiek liberalių Adamo Smitho, Friedricho Hayeko ekonominių institutų, tiek konservatyvaus mąstytojo skiltyje aprašyto, socialinio konservatizmo analitiko Rogerio Scrutono. Būtent dėl naujosios dešinės pamatuose dominavusios liberalios ekonomikos ir socialinio konservatizmo vertybių, tetčerizmas palaikymo susilaukė iš įvairių politinių mokyklų.

Pokario konsensuse (angl. Post-war consensus) dominavusios kairuoliškos idėjos, užpildančios karo sukeltas visuomenės emocines reikmes, ideologiškai oponuojančiai konservatoriškai pasaulėžiūrai kėlė sunkumų, integruojantis į socialinį audinį. Tai galime laikyti viena pagrindinių tetčerizmo ideologinės reformos priežasčių.

Tetčerizmas vadovavosi liberalios ekonomikos atstovo F. Hayeko idėja, jog politinė laisvė gali būti pasiekta tik per ekonominę laisvę. Šis mąstymas atsispindi ir M. Thatcher politiniuose manevruose, kai nuo bendrinio gėrio vedamos konsensuso politikos pereinama į individualizmą, o vykdomos politikos epicentru tampa „nuosavybės demokratija“ (angl. Property-owning democracy). Pagrindiniai tetčerizmo politikos ekonominiai padariniai buvo privačios nuosavybės bumas, pradedant nuo gyvenamosios vietos, baigiant valstybinių korporacijų privatizavimu, bei aktyvus konkurencijos skatinimas viešajame sektoriuje, siekiant užtikrinti natūralų šalies vystymąsi.