Roger Scruton: Konservatizmo pamatas – Atsakomybė

Poraštė

Augustė Saladytė

Seras Rogeris Scrutonas – vienas žinomiausių šių laikų konservatizmo ideologijos puoselėtojų, turinčių išskirtinį tikslą suteikti jai tvirtą filosofinį pagrindą. „Viešasis intelektualas“ – žodžių derinys, puikiai apibūdinantis Scrutoną, nes jis yra žinomas ne tik politinės filosofijos, bet ir estetikos srityje.

Scrutonas gimė Linkolnširo grafystėje, Buslingthorpe, 1944 m. vasario 27 dieną. Šeimoje jis susidūrė su itin skirtingais požiūriais į pasaulį. Interviu The Guardian Scrutonas teigė, jog jo motina „puoselėjo tokius džentelmeniško elgesio ir socialinių skirčių idealus“, kuriuos jo tėvas – mokytojas, nekentęs aukštesniosios klasės – „su išskirtiniu pasimėgavimu siekė sunaikinti“. Jo sudėtingi santykiai su tėvu galbūt ir lėmė jo vėliau prasiveržusį palankumą konservatyvizmui.

Interviu The Guardian Scrutonas teigė, jog jo motina „puoselėjo tokius džentelmeniško elgesio ir socialinių skirčių idealus“, kuriuos jo tėvas – mokytojas, nekentęs aukštesniosios klasės – „su išskirtiniu pasimėgavimu siekė sunaikinti“.

Nuo pat vaikystės Scrutonas išsiskyrė aštriu protu. Būdamas 18 metų, jis laimėjo valstybinę stipendiją studijuoti Kembridžo universitete, kur turėjo studijuoti gamtos mokslus. Visgi pačią pirmąją dieną Scrutonas pakeitė studijų kryptį į filosofiją, o vėliau apsigynė daktaro disertaciją estetikos filosofijoje. Už savo pasiekimus Scrutonas susilaukė plataus pripažinimo: 2016 metais jis buvo įšventintas į riterius už tarnystę „filosofijai, edukacijai ir viešajam ugdymui“.

Per savo gyvenimą Scrutonas parašė daugiau nei 50 knygų. Garsiausios jų – Konservatizmo reikšmė (1980), Muzikos estetika (1997), Grožis: Labai trumpas įvadas (2011) ir Kaip būti konservatoriumi (2014). Ne vieną nustebins ir tai, kad šis intelektualas laisvu nuo rašymo metu kuria ir muziką. Savamokslio kompozitoriaus, muzikos rašymo pradmenų besimokiusio pas savo bičiulį Davidą Matthews, ambiciją atspindi dvi jo paties rašytos operos – nemenkas darbas net ir muzikinį išsilavinimą gavusiam kompozitoriui.

Konservatorių misija pasaulyje yra „konservuoti“ tai, kas turi būti išsaugota, ir tokiu būdu apsisaugoti nuo nepageidautinų pokyčių.

Aktualizuodamas konservatizmo ideologiją Scrutonas operuoja paprastomis sąvokomis. Konservatorių misija pasaulyje yra „konservuoti“ tai, kas turi būti išsaugota, ir tokiu būdu apsisaugoti nuo nepageidautinų pokyčių. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad išsaugoti konservatorius siekia ne bet ką, kas sena (ir dėl to savaime vertinga), tačiau pačius svarbiausius, pamatinius visuomenę saistančius principus: laisvę, taiką, tarpusavio pagarbą, bendruomenės ir šeimos glaudumą.

Scrutono teigimu, istoriškai konservatizmas visada labiau linkdavo liberalizmo, o ne socializmo link, tačiau nuo pirmojo skiriasi dideliu dėmesiu atsakomybei. Iš tiesų tai sudaro patį konservatizmo pagrindą. Atsakomybė šeimai, tautai, istorijai, Dievui – visa tai iš konservatyvių pažiūrų žmogaus reikalauja kur kas daugiau nei kitos ideologijos iš savo sekėjų.

Atsakomybė yra ir tikroji priežastis, kodėl konservatorius nenori visko palikti tik valstybės priežiūrai – mat tai, pasak filosofo, kuria „neatsakingos priklausomybės kultūrą“. Kita vertus, konservatorius turi pareigą rūpintis labiau stokojančiais. Tad kinų patarlė „Duok žmogui žuvį ir jis visą dieną bus sotus. Išmokyk žmogų žvejoti ir jis bus sotus visą gyvenimą“ iš esmės nusako ir Scrutono požiūrį į valstybės galių ribojimą piliečio naudai.

Scrutono teigimu, istoriškai konservatizmas visada labiau linkdavo liberalizmo, o ne socializmo link, tačiau nuo pirmojo skiriasi dideliu dėmesiu atsakomybei. Iš tiesų tai sudaro patį konservatizmo pagrindą.

R. Scrutonas primena ir vis dar laiko itin aktualia konservatizmo ideologijos tėvo Burke’oidėją – „mažus susivienijimus“ (angl. little platoons). Filosofas tiki, kad būtent jie kuria ir puoselėja bendros atsakomybės jausmą.

Rinkos mechanizmo esmę Scrutonas taip pat sieja su atsakomybės samprata. Rinka, pasak jo, remiasi tarpusavio pasitikėjimu vykdant sandorius. Todėl rinkos mechanizmo griovimas reikštų ir tarpusavio pasitikėjimo silpninimą ir visuomenės tarpusavio ryšių nykimą.

Sero Scrutono grožio samprata tiek mene, tiek muzikoje atspindi ir jo konservatyvų požiūrį į gyvenimą. Filosofo estetikos puoselėjimas mene bei intuicijos muzikoje kertasi su naujais šiuolaikinio meno standartais. Meno kūrinį nulemiant ne vertei, o kainai, originalumas tampa vieninteliu kriterijumi, nulemiančiu meno vertę – tad „gražu“ yra tai, kas šokiruoja, kelia pasipiktinimą ir sumišimą.

Atsakomybė yra ir tikroji priežastis, kodėl konservatorius nenori visko palikti tik valstybės priežiūrai – mat tai, pasak filosofo, kuria „neatsakingos priklausomybės kultūrą“.

Scrutono akimis, kūrinio vertę sudaro trys dalykai: grožis, forma ir išpildymas. Grožio troškimas, teigia filosofas, kyla iš mūsų moralinės prigimties, formos poreikis – iš pasaulio tvarkos kovos prieš atsitiktinumą, o išpildymas – iš mūsų visa ko prasmės, pasaulio visuotinumo paieškų. „Tikras menas yra meilės darbas. Meno simuliacija kyla iš apgaulės.“

Šių laikų muzika, kaip ir menas, Scrutono tekstuose sulaukia daug kritikos. Filosofas teigia, kad pasikeitusios kultūrinės aplinkybės (ypač Bažnyčios tradicijos atžvilgiu) neleidžia muzikai išlaikyti kadaise turėtos visuotinės reikšmės. Todėl muzikai reikia filosofinio pagrindo – vienas geriausių pavyzdžių tam buvo Wagneris, kuris visgi neleido teoriniams konstruktams aptemdyti muzikinės intuicijos (kritikos iš Scrutono dėl to sulaukia Schönbergas). Tad pirmenybę Scrutonas teikia klasikinės muzikos tradicijai ir estetiniam pasigėrėjimui.

Grožio troškimas, teigia filosofas, kyla iš mūsų moralinės prigimties, formos poreikis – iš pasaulio tvarkos kovos prieš atsitiktinumą, o išpildymas – iš mūsų visa ko prasmės, pasaulio visuotinumo paieškų.

Rogerio Scrutono idealai tiek jo politinėje filosofijoje, tiek estetikoje yra labai konservatyvūs. Jo konservatizmo samprata – itin paprasta ir pažįstama kiekvienam doram piliečiui. Atsakomybė praeičiai, dabarčiai ir ateičiai – gyvenimo principas, užtikrinsiantis tiek asmeninę, tiek visuotinę gerovę.